Princas ir Pelene

                Aronui Gaalui (1952–2019)

Pabudusi Pelene ankstu ryta
Suprato – daug darbu nepadaryta.
Namus vis tvarke ir skubejo,
Juk Princas jai atvykti pazadejo.

Nejaunas jis, ne uzjurio turtuolis,
Taciau is tolimos salies keistuolis –
Paveldetoj pily kukliai gyveno,
Domejosi poezija nuo seno.

Neberupejo kristolo kurpaite –
Poezija – jam tarsi karalaite.
Isvyko ir paliko savo pili –
Te visos muzos truputi patyli.

Su savo misija, keista be galo,
Lankydavo daznai ne viena sali:
Ne tik poezija tada skambejo –
Draugu daugybe jis visur turejo.

Tas princas – humanistas, altruistas,
Poezijoje – tikras modernistas.
Pagalbos, patarimu nesykstejo,
O Europa ji gerbe ir mylejo.

Svajone vaikscioti kartu po miesta
Su Princu buvo panasi i fiesta:
Rimciausios kalbos niekad nesibaigtu,
Praeiviai demesi i juos atkreiptu.

Keista draugyste Princo ir Pelenes –
Siuzetas daug kam atgrasus, pasenes...
Galbut ne vienas ikyruolis niurna...
Pelenei liko pelenai ir urna...