***

Isejus is namu:
"Ar lyja?" - paklausiu.
"Krapnoja." - atsako vaikelis.
Ir  as per lietaus sidabra zengiu
i miesto dykumos miraza.

Is kur atejome ir kur sugrisime?..
Kas tai tavo ir mano zemele,
kur jos beribe, bedugne versme?..
Kur jegas atgausime
ir kam pasiryzome?..

Ne naktim – naktuzelem meldziuosi.
Ne naktim – asarelem prausiuosi.
Nesvarbu man yra ar saule pakilo
ar leidziasi dienu ir naktu karuselei
be skaiciu.
Mes su tavimi vis galvojam,
kad veidas i veida,
delnas i delna,
sirdis prie sirdies,
o kai suskaudo pasirdziai,
susimastome kas priesais musu:
vergas ar draugas, ar priesas?!..

Suklupsiu. Parklupsiu. Isiklausysiu
i magija prigludusiu delnu:
"Zmogau, ar tu molis Dieviskam delne,
ar zemes dulke?"
Prasau: "Tu buk su manimi
per mano Dziaugsmo pilnati.
Mes sukursim ta paveiksla
is tylos, ramybes ir brandos.
Is pinuciu, nerineliu
susipinsime i rasta darnu:
kur lapeliai - kur ziedeliai?
kur seklycia - kur trobele?
kam rankeles - kam galveles?
kam gaidele - kam giesmele?
kam duonos plutele,
o kam gardus pyragaitis?..."

Ir stai jau leidziasi naktys
ir nyksta dykumos mirazas.
Rimsta miestas.
Glaudziasi vakarelis prie zemes tylios,
tam, kad saulele paryciais
svelniai zadintu tave,
rausvai skruostus isbuciuotu.

Isejus is namu paklausiu:
"Ar lyja?"

Sidabras ir auksas ir molis -
Is vien!
Juk kurenasi aukuras
ir kyla i Dangu
kvapnus mirtos lapelis...

2016 03 29
(на литовском языке)