Витаутас Мачернис. Зимние сонеты. 40

Танцовщица и аскет. 3

Как весною буря, как из почек листья
Твоих жгучих взглядов дождь в моей душе
Первую любовь раскрыл для счасьтя.

И тогда я не сумела жить в тиши:
Мне хотелось птицею подняться в небеса
И узнать, что нам назначила судьба.

Танцовщицу разбудив во мне, любовь
Красотой движений раскрывала тайну,
Как таинственно-волшебное лицо
Становилась образом необычайным.

Бога и Нирвану ты хотел познать,
В одиночестве искал слова и мысли, –
От любви моей тебе не убежать!
Хоть сопротивлялся, но не отпущу, мой милый.

Vytautas Macernis. Sokeja ir asketas. 3

Kaip pavasario audra is pumpuru lapus
Tavo zvilgsniu deganciu lietus is mano sielos
Isskleide pirmosios meiles ziedlapius gleznus.

Pirma karta savo laimes tyliai nepakelus,
Skridau sukdamos pavasario taku:
Buvo taip dziaugsminga, lengva ir laku.

Meile manyje, pabudinus sokeja,
Judesiu ziedais svelniai prazydus, skleides
Ir kasdien naujais pavidalais aiskejo
Tartum mylimas, bet neispetas veidas.

Vien tik tu ne mano meiles, – Dievo ir Nirvanos
Troskai vienumoj ties zodzio ir minties saltiniais, –
Bet nuo meiles neisbegsi, mylimasis mano!
Stai, as pagavau tave, nors priesinais ir gyneis.


Рецензии