Витаутас Мачернис. Зимние сонеты. 36
А
Как Будды ученик, давно в одну я точку,
Взгляд устремив, сижу Нирвану ожидая,
Но точка как гондола в море по-немножку
Несётся вдаль, сижу о прошлом вспоминая.
Всё исчезает, память разбудилось снова
И всё ясней изображение в экране
Наблюдаю: по широкой аллее жизни
Мои ужодят годы в солнца освященье.
Сады цветут по обе стороны аллеи,
А под деревьями – красивые палатки,
Я вдаль иду, бросая взгляд на неполадки.
Ищу всё время красоты и утешенья
И вновь святой иллюзии я доверяю,
Слова молитвы к Майе в мыслях повторяю.
Vytautas Macernis. Kaip Budos mokinys
A
Kaip Budos mokinys, seniai i viena taska
Akis ismeiges, sedziu ir Nirvanos laukiu,
Bet taskas sienoj lyg laivelis juroj blaskos
Ir plustanciu vaizdu bangom i toli plaukia.
Jisai isnyksta, o vaizduote ikarstejus
Kas karta ryskesnius vaizdus ekranan meta,
Ir as regiu: gyvenimo placia aleja
Per sauletas salis keliauja mano metai.
Abiem alejos pusem zydi vaisiu sodai,
Po medziais puosnios ir turtingos palapines,
O as einu tolyn, ir mano zvilgsniai godus
Dar niekad neregeta prabanga svaiginas.
As velei itikiu iliuzija zaviaja
Ir besisypsancia svelnia slaptinga Maja.
Свидетельство о публикации №114082503680