Mantui 1-as laiskas

Laiskas zmogui, kurio nepazistu...
Ka rasyti kol kas, nezinau.
Gal gerai as darau, o gal klystu,
Bet kad tau patinku - nemanau.

Sviecia zvaigzdes, ir ziuri pro langa
Man menulis, kurio nebera.
As paziuriu kas nakti i dangu
Ir esu, kaip upelis, tyra.

Mano mintys, kaip pauksciai nuskrido
I ta dangu, kur zvaigzdes, toli...
Ir raudonosios rozes prazydo.
Ar atnesti ta puokste gali?

Jei gali, tai tikrai patinku,
Bet, ar tu nepaskesi upely?
Kartais sirdziai buna sunku
Pasirinkti teisingaji kelia.

Nenuklysti nuo jo dar sunkiau.
Ar iveiksi sias uzduotis tris?
As bevaliu taves nelaikau,
Tuo paciu ir nelaiko sirdis...

Gal esi tas zmogus, kuris troksta
Pakalbet su kuo nors atvirai.
Ir atnest roziu didele puokste
As tikiu, tu galetum tikrai.

As tikiu, kad tu - geras zmogus
Ir gali nenuklysti nuo kelio...
Pagaliau melynuoja dangus
Ir susildo mane karsta saule.

Negalvok, kad per nakti nemiegu -
Tai tiesiog ikvepimo galia...
As nenoriu, kad butu daug sniego,
Bet noreciau, kad butum salia...

...Dabar galiu uzbraukti sias eiles.
As nekenciu, kai man kas nors meluoja.
Ta roziu puokste, ir nuodu geles,
Ir sita zmogu irgi isgalvojau!