Buvau sapne lyg ir slypejau-
Nesautas ginklas kampe snaude,
Mano zmogus staiga atejo
Ir nuvede mane. Ir gaudem-
Medziojom medziuose mes stirnas
Ir plaukem per pievas pieniu.
O jei sakau jam: mano pirmas,
Man kalnas aidi tik sau vienas!
Ir man palaima dziaugtis matant
Sirdies sviesas virs musu sleniu.
Veide jo atsispindi krateris,
Ugnikalnio zara kas diena.
Ji sergeju, kad nesussirgtu,
Naktim prie poilsio pakalves.
“Ant mano keliu uzsimirktum-
Uz puku minkstesni pagalve.”
As priesams jo-arsiausias priesas,
Nedris uzpulti mano pono!
Ginklan prisijaukino riesas,
Ir akys blykstauja pro sona!
Tegu gyvena jis laimingai,
Ilgiau, nes negyvensim dviese.
As nuzudyt bunu aistringa,
But nusauta nesugebesiu.
(июль 2023)