Mana sirdis lig siol nurimt negali...
Drauguzi mielas, laiskà Tau rasau:
Atstumtojo patirti liudnà dalià,
Zinau, Tau dvigubai dabar sunkiau...
Mes savo draugui sachui nesem liudnà zinià,
Kad daug ko siandien nesupranta jis:
Kad pataikauja jam puikus haremas,
Kad isdidzios puikybes pilnas pats.
O rumai, spindintys nuozmia didybe!
O viespats ju nudriskusiu rubu!
„O tempora! O mores!“ – mes susukom –
Sargyba isgine mus lauk abu...
Kad sachas nuogas, saukia mazas vaikas...
O as girtais draugais ir juokdariais tikiu!
O tempora! O mores! (lot.) – kas per laikai! Kas per paprociai.